Žymos: seksas masinoje

Pirmas kartas mašinoje

Atsiųsta 2013.08.06 20:48

Tai va…paskaiciau jusu pasakojimus, ir panorau papasakoti savo pirmaji karta…
pradesiu nuo to, kad buvo mano kaime toks vaikinukas, kuris visada nuvezdavo mane kur reikedavo, daznai su juo nulekdavom kur nors pasitusint ir t.t.(jam tada buvo 23)…Jokiu simpatiju nei is jo, nei is mano puses nebuvo, buvom tik draugai… Pakalbedavom kartais susede apie sexa, apie viska praktiskai…nu buvom atvirai bendraujantys draugai. Nu ir kazkaip viskas issivyste taip, kad daznokai pradedavom vakarais susitikt, nulekt dviese prie ezero, isgert alaus… nu tai va taip atsitiko ir ta vakara… Mes nuvaziavom prie ezero, sugerem po maza bonkute alaus, ir jis pradejo glaustytis prie manes…nu zodziu pradejom aistringai glamonetis ir buciuotis…man patiko, bet nieko daugiau nesitikejau kazkodel…po akimirkos as jau buvau be megztinio, be maikutes…buvo atlenkta priekine sedyne ne vairuotojo pusej, grojo muzika…abu likom nuogi..nu ir jis ant manes svelniai atsigule, paklause ar as noriu to…as pasakiau kad taip…jis pabande ieiti i mane, as negalejau atsipalaiduot, tad nieko nesigavo…jis man snibzdejo i ausi, kad atsipalaiduociau…bet man nesigavo…jis stume save i mane,ziauriai skaudejo…pradejo begt asaros is akiu, negalejau ju sulaikyt…jis labai svelniai, bet stipriais judesiais judejo, vis bandydamas kazka padaryt…man taip skaudejo…atrode kad kazkas kazka plesia is vidaus, negalejau atsipalaiduot…man su kiekvienu jo judesiu skaudejo vis labiau, bet as kentejau… jis manes paklause gal baigiam jau? as pro asaras akyse pasakiau kad ne…as norejau viska uzbaigt butent ta diena, kd nereiketu to paties jausmo kentet dar karta… as paemiau ji stipriai, ir traukiau i save, skaudejo nezmoniskai, bet pagaliau tai yvyko…jis letai judejo manyje, bet man vistiek skaudejo, bet jau maziau…skausmas mazejo, bet nedingo visiskai…mes sustojom…negalejau daugiau kentet, ir jis tai suprato…gulejau masinoj, ir apie nieka negalvojau…jis mane laike stipriai apkabines…buvo gera…
Nuvaziavom namo…islipau is masinos, ir kaip ant sparnu skriste skridau namo…as buvau tokia laiminga, tik iki dabar nesuprantu kodel…visos kelnes buvo kruvinos, man ten skaudejo labai nemaloniai, bet as buvau laiminga nezmoniskai…tik iki dabar nesuprantu kodel?…
Kiekvienais metais birzelio 18 as svenciu kaip svente, tik niekam nesakau kas tai per ypatinga diena mano gyvenime…bet tos nekaltybes praradimas buna tik karta gyvenime, ir niekada nepamirsiu tos dienos, bei to zmogaus…nesigailiu visiskai, nors jis man buvo niekas…
daugiau to jausmo niekada gyvenime nepatirsiu…atrodo tai buvo didziausi skausmai, bet kai dabar pagalvoju: mielai sutikciau tai pakartot dar karta, nes tai tikrai nerealu…Dabar rasant cia tos dienos smulkmenas, taip sirdi suskaudo…
Visgi pirmo karto neimanoma pamirst, kad ir koks jis bebutu…

Pirmas kartas automobilyje

Atsiųsta 2013.05.26 16:06

Jis buvo simpatiškas… Tamsoko gimio, neaukštas, rudų akių. Vyresnis. Susipažinimo aplinkybių nepasakosiu – nenoriu, kad kas ji ar mane atpažintų…Nuo pat pažinties pradžios intensyviai flirtavome. Laidėme vienas kitam užuominas, svaidėme dviprasmiškus žvilgsnius… Vis juokavome, kad reikia kartu išgerti. Ir kartą jis atvažiavo manęs pasiimti… Nesitikėjau šito, nebuvau tam pasiruošusi, tačiau… kodėl gi ne? Juk tik pasedėsiu. Iškart tiesmukiškai pareiškiau: “Neketinu šiandien su tavimi kruštis, jei tau tai nepatinka – keliauju namo”. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir kažką su nuostaba sumurmėjo, maždaug: “Ką žmonės sau galvoja…”

Sedėjome miške. Gurkšnojome alų. Ne, neapsvaigome – nedaug to alaus tebuvo, o ir tas pats nelabai lindo… Šneka rezgėsi nelengvai. Oras aplink – pritvinkęs geismo. Tik geismo. Ir pirmąsyk galima jį patenkinti. Galima… Nenoriu. Nesu lengvai prieinama. Be to, tu pernelyg nerimtas, kad ir dešimtmečiu vyresnis. Nenoriu, sako man mano smegenys. Bet atsiranda kažkas galingesnio už jas.
Geismas. Nevaldomas, nesutramdomas, krečiantis, verčiantis virpėti sunerimusį kūną… Labai nedaug tave pažistu, nes, regis, tu ne toks, kokiu dediesi. O gal? Nežinau. Nežinau, nes paprastai sveiką ir saltą mano protą aptemdo nežmoniškas geismas, niekada nėra taip buvę ir kažin ar kada bebus: sušelę grįžtame į mašiną, čia tiesiog savaime imame bučiuotis, tu lieti mane drąsiai, esi patyręs ir įžūlus, aš bandau tave atstumti, bet atstumusi vėl pati spaudžiuosi prie tavęs, erzinu liežuviu ir rankomis… Vėl bandau sustabdyti veiksmą, įkalbinti grįžti į miestą ir keliauti kiekvienam į savo namus, bet tu, užuot pasidavęs įkalbinėjimams, lieti mane vis stipriau, artėji prie tos vietos, kur dar nieko nebuvau prisileidusi, o štai tau pavyksta prasiskverbti, kad ir stabdomam… Pavyksta, nes noriu tavęs tūkstanti kartu stipriau nei sugeba paprieštarauti tas sveikas ir šaltas, bet nuvargęs protas… Pavyksta. Ir tu jau judi manyje, spurdi kone konvulsiškai, malšini taip ilgai kęsta alkį… Skauda, bet… tiek to. Nesakau tau nieko. Jokio kraujo ir tu nieko neįtarsi.
Po to mes susitiksim dar keletą kartu, tiek, kiek privers aplinkybės. Tačiau aš būsiu šiurkšti ir atstumsiu tave. Tam yra priežasčių ir mes abu jas žinome.

Niekada jo nepasiilgstu. Bet šitokios aistros – taip. Niekada vėliau šito nepatyriau ir tikriausiai nebepatirsiu. Ir, nors beveik niekada jo neprisimenu, kartais susapnuoju tą geismą. Ir prabundu virpėdama…