Žymos: merginų pirmas kartas

Pirmas kartas mašinoje

Atsiųsta 2013.08.06 20:48

Tai va…paskaiciau jusu pasakojimus, ir panorau papasakoti savo pirmaji karta…
pradesiu nuo to, kad buvo mano kaime toks vaikinukas, kuris visada nuvezdavo mane kur reikedavo, daznai su juo nulekdavom kur nors pasitusint ir t.t.(jam tada buvo 23)…Jokiu simpatiju nei is jo, nei is mano puses nebuvo, buvom tik draugai… Pakalbedavom kartais susede apie sexa, apie viska praktiskai…nu buvom atvirai bendraujantys draugai. Nu ir kazkaip viskas issivyste taip, kad daznokai pradedavom vakarais susitikt, nulekt dviese prie ezero, isgert alaus… nu tai va taip atsitiko ir ta vakara… Mes nuvaziavom prie ezero, sugerem po maza bonkute alaus, ir jis pradejo glaustytis prie manes…nu zodziu pradejom aistringai glamonetis ir buciuotis…man patiko, bet nieko daugiau nesitikejau kazkodel…po akimirkos as jau buvau be megztinio, be maikutes…buvo atlenkta priekine sedyne ne vairuotojo pusej, grojo muzika…abu likom nuogi..nu ir jis ant manes svelniai atsigule, paklause ar as noriu to…as pasakiau kad taip…jis pabande ieiti i mane, as negalejau atsipalaiduot, tad nieko nesigavo…jis man snibzdejo i ausi, kad atsipalaiduociau…bet man nesigavo…jis stume save i mane,ziauriai skaudejo…pradejo begt asaros is akiu, negalejau ju sulaikyt…jis labai svelniai, bet stipriais judesiais judejo, vis bandydamas kazka padaryt…man taip skaudejo…atrode kad kazkas kazka plesia is vidaus, negalejau atsipalaiduot…man su kiekvienu jo judesiu skaudejo vis labiau, bet as kentejau… jis manes paklause gal baigiam jau? as pro asaras akyse pasakiau kad ne…as norejau viska uzbaigt butent ta diena, kd nereiketu to paties jausmo kentet dar karta… as paemiau ji stipriai, ir traukiau i save, skaudejo nezmoniskai, bet pagaliau tai yvyko…jis letai judejo manyje, bet man vistiek skaudejo, bet jau maziau…skausmas mazejo, bet nedingo visiskai…mes sustojom…negalejau daugiau kentet, ir jis tai suprato…gulejau masinoj, ir apie nieka negalvojau…jis mane laike stipriai apkabines…buvo gera…
Nuvaziavom namo…islipau is masinos, ir kaip ant sparnu skriste skridau namo…as buvau tokia laiminga, tik iki dabar nesuprantu kodel…visos kelnes buvo kruvinos, man ten skaudejo labai nemaloniai, bet as buvau laiminga nezmoniskai…tik iki dabar nesuprantu kodel?…
Kiekvienais metais birzelio 18 as svenciu kaip svente, tik niekam nesakau kas tai per ypatinga diena mano gyvenime…bet tos nekaltybes praradimas buna tik karta gyvenime, ir niekada nepamirsiu tos dienos, bei to zmogaus…nesigailiu visiskai, nors jis man buvo niekas…
daugiau to jausmo niekada gyvenime nepatirsiu…atrodo tai buvo didziausi skausmai, bet kai dabar pagalvoju: mielai sutikciau tai pakartot dar karta, nes tai tikrai nerealu…Dabar rasant cia tos dienos smulkmenas, taip sirdi suskaudo…
Visgi pirmo karto neimanoma pamirst, kad ir koks jis bebutu…

Pirmas kartas oralinis merginai

Atsiųsta 2013.05.26 16:13

Viskas atsitiko vasara…Apie seksą aš viską puikiai žinojau tik gaila, kad ne iš mamos lūpų, o iš žurnalų bei draugių, kurios jau tai buvo išbandžiusios. Kieme aš turėjau vieną simpatiją nors aš to stengiausi neparodyti (kad jis man patinka) jis susiprato pats. Žinoma jis nekreipė į mane jokio dėmesio nebent tik kokį kartą apsikabino, juk jis buvo kiemo “gražuoliukas” daug panelių dėl jo alpdavo.
Vieną vakarą jo tėvų nebuvo namie, jis surengė namie vakarėlį ir pakvietė mane kaip ir kitas kiemo drauges. Aš nesispiriojau ir nuėjau. Viskas buvo labai šaunu, mes gėrėm, plepėjom, šokom ir dainavom. Aš prie alkoholio nebuvau pratus ir nežinojau kada sustot, man pradėjo svaigti galva, lietis akyse ir pasidarė silpna. Pasakiau vienai draugei, kad man jau laikas eiti namo. Ji sušuko: pažiūrėk kaip atrodai tave tėvai “užmuš”,eik išsiblaivyt! Tada mane sukaustė baimė, o dieve juk aš visa girta kaip man tėvam pasirodyti. Nusprendžiau dar pabūti,  draugė mane nuvedė į gretimą kambarį, paguldė ir išėjo. Visi linksminosi toliau, o aš save vis kaltinau, nereikėjo tiek gerti. Po kiek laiko prasiverė durys, aš pamaniau draugė atėjo pažiūrėti kaip jaučiuosi, bet išgirdau vyrišką balsą: kaip jauties? Iš pradžių sutrikau, patylėjau ir tyliai sumurmejau: noriu pabūti viena. Jis atėjo arčiau, prisėdo ant lovos ir dar kartą paklausė kaip jaučiuos? Aš nieko nesakiau buvau sutrikus, jis pradėjo glostyti man galvą, tuo metu buvo taip gera bet ir baugu. Jis atsigulė šalia, aš pradėjau visa virpėti. Jis vis klausinėjo kaip aš jaučiuosi?. Staiga jis pakalausė ar aš nekalta, sutrikau, bet išmekenau kad nekalta. Ir tada jis pradėjo filosofuot, kad aš jau didelė mergaitė ir kad man turėtų būti gėda dėl to kad aš nekalta. Tariau sau viskas reikia neždintis. Ir tada švelnus vaikinas labai pasikeitė, jis mane parbloškė ant lovos ir vis kartojo kad jau laikas, kad neskaudės ir t.t. Kadangi kitam kambaryje buvo balius, visi šoko ir dainavo mano klyksmai buvo beverčiai, niekas manęs negirdėjo. Kad ir kiek spardžiau bei klykiau viskas buvo beprasmiška. Jis viską darė taip tiksliai ir greitai buvo aišku kad jis tame reikale jau nenaujokas. Kai jis įsiskverbė į mane aš jau supratau viskas – jam pavyko. Jis nulipdamas nusišypsojo ir pasakė: na matai visai neskaudėjo. Nenorėdama sukelti įtarimų draugams, aš prabuvau kambaryje dar kokias penkiolika minučių, išėjus gražiai su visai atsisveikinau ir ėjau durų link, jis mane pasivijo ir į ausį pasakė kada norėsi dar užeik…
Po to įvykio aš maniau kad niekada daugiau negalėsiu mėgautis seksu, bet sutikau tikrai mielą bei supratingą vaikiną, kuris nieko nereikalavo, nespaudė manęs ir maždaug po pusės metų draugystės aš jam atsidaviau tai buvo nuostabu, nepakartojama. O kas liečia aną vaikiną (nu tą pirmąjį) aš ant jo nebepykstu man paprasčiausiai jo gaila nes jis ligonis aš buvau nepaskutinė mergina su kuria jis taip pasielgė…

Pirmas kartas nutiko miske

Atsiųsta 2013.02.26 20:59

Nenorėjau šito, visiškai nenorėjau… Nemylėjau to žmogaus, beveik jo nepažinojau. Bet… Vėlu ką nors pakeisti.
Iškyla su palapinėmis prie ežero. Degtinė. Daug degtinės. Taip, gėriau. Gėriau daug. Mėtykite į mane akmenis, jei norite, bet aš nusitašiau, mat prieš keletą dienų tasai, kuriam norėjau atiduoti save visą, pasisakė mylintis kitą. Užtat niekas nebebuvo svarbu, norėjau tik kažkaip numalšinti širdies skausmą, kažkaip nusidžiovinti ašaras, kurių per tas dienas išliejau daugiau, nei per visą savo iki tol dar neilgą gyvenimėlį.
Jis prisėdo šalia manęs, vėpsančios į laužą. Kažkoks “draugo draugo draugas”, kurį prieš tai buvau mačiusi vos porą kartų. Prisėdo, apkabino… O man jau buvo vis vien. Pasiūlė pasivaikščioti. Patraukėme paežere. Po kažkokiu gluosniu sustojome parūkyti. Apkabino, ėmė bučiuoti… Užkišo ranką už marškinėlių… Beveik nesipriešinau, tokia abejinga viskam buvau. Sugulėme ant žolės. Nurengė mane, bandė sujaudinti, glamonėjo… Nejutau nieko. Kai įėjo, irgi nejutau nieko. Žiūrėjau per jo petį į debesis. Akys buvo sausos, verkti nebesinorėjo. Jis baigė aimanuodamas, po to glostė mane… O man buvo nusispjauti, gal ne tiek dėl išgertos degtinės kiekio, kiek dėl to, kad širdis buvo tuščia. Lyg išdeginta.
Po to jis elgėsi su manim labai švelniai, gražiai. Norėjo tapti artimesnis. Tik man tai nerūpėjo. Nes tai buvo ne tas žmogus.
Tai štai, atsivėriau… Ačiū, kad išklausėte.