Žymos: erotinės istorijos

Pirmas kartas automobilyje

Atsiųsta 2013.05.26 16:06

Jis buvo simpatiškas… Tamsoko gimio, neaukštas, rudų akių. Vyresnis. Susipažinimo aplinkybių nepasakosiu – nenoriu, kad kas ji ar mane atpažintų…Nuo pat pažinties pradžios intensyviai flirtavome. Laidėme vienas kitam užuominas, svaidėme dviprasmiškus žvilgsnius… Vis juokavome, kad reikia kartu išgerti. Ir kartą jis atvažiavo manęs pasiimti… Nesitikėjau šito, nebuvau tam pasiruošusi, tačiau… kodėl gi ne? Juk tik pasedėsiu. Iškart tiesmukiškai pareiškiau: “Neketinu šiandien su tavimi kruštis, jei tau tai nepatinka – keliauju namo”. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir kažką su nuostaba sumurmėjo, maždaug: “Ką žmonės sau galvoja…”

Sedėjome miške. Gurkšnojome alų. Ne, neapsvaigome – nedaug to alaus tebuvo, o ir tas pats nelabai lindo… Šneka rezgėsi nelengvai. Oras aplink – pritvinkęs geismo. Tik geismo. Ir pirmąsyk galima jį patenkinti. Galima… Nenoriu. Nesu lengvai prieinama. Be to, tu pernelyg nerimtas, kad ir dešimtmečiu vyresnis. Nenoriu, sako man mano smegenys. Bet atsiranda kažkas galingesnio už jas.
Geismas. Nevaldomas, nesutramdomas, krečiantis, verčiantis virpėti sunerimusį kūną… Labai nedaug tave pažistu, nes, regis, tu ne toks, kokiu dediesi. O gal? Nežinau. Nežinau, nes paprastai sveiką ir saltą mano protą aptemdo nežmoniškas geismas, niekada nėra taip buvę ir kažin ar kada bebus: sušelę grįžtame į mašiną, čia tiesiog savaime imame bučiuotis, tu lieti mane drąsiai, esi patyręs ir įžūlus, aš bandau tave atstumti, bet atstumusi vėl pati spaudžiuosi prie tavęs, erzinu liežuviu ir rankomis… Vėl bandau sustabdyti veiksmą, įkalbinti grįžti į miestą ir keliauti kiekvienam į savo namus, bet tu, užuot pasidavęs įkalbinėjimams, lieti mane vis stipriau, artėji prie tos vietos, kur dar nieko nebuvau prisileidusi, o štai tau pavyksta prasiskverbti, kad ir stabdomam… Pavyksta, nes noriu tavęs tūkstanti kartu stipriau nei sugeba paprieštarauti tas sveikas ir šaltas, bet nuvargęs protas… Pavyksta. Ir tu jau judi manyje, spurdi kone konvulsiškai, malšini taip ilgai kęsta alkį… Skauda, bet… tiek to. Nesakau tau nieko. Jokio kraujo ir tu nieko neįtarsi.
Po to mes susitiksim dar keletą kartu, tiek, kiek privers aplinkybės. Tačiau aš būsiu šiurkšti ir atstumsiu tave. Tam yra priežasčių ir mes abu jas žinome.

Niekada jo nepasiilgstu. Bet šitokios aistros – taip. Niekada vėliau šito nepatyriau ir tikriausiai nebepatirsiu. Ir, nors beveik niekada jo neprisimenu, kartais susapnuoju tą geismą. Ir prabundu virpėdama…

Pirmas kartas nutiko kambaryje

Atsiųsta 2013.03.18 12:20

Tu vis rašei ir gundei savo žodžiais, aš patyliukais džiaugiausi dėl jų. Buvau laiminga, kad rūpiu kažkam, kad aš reikalinga. Ir stai tu stovi tarpduryje, gražus ir nuostabus kaip niekada. Įeidamas skaniai ir godžiai mane pabučiuoji, aš atsakau tuo pačiu. Velnias kaip aš Tave myliu, kaip Tu man reikalingas. Pokalbiai, šnekos apie nieką, aš vaikštau netekusi žado, apkabinu Tave, vėl atsitraukiu, man kartu sunku, nes tu čia su manimi ir tik šiandien. Temsta, danguje tiek daug žvaigždučių ir viena žvaigzdutė mano kambaryje, tai tu. Man sunku kvėpuoti, tu čia mane pabučiuoji, čia vėl atsitrauki ir gundai savo kerinčiomis akimis….tu toks gražus, aš tokia gležna pries tave, tačiau negaliu pratarti nė žodžio, tik atsisėdu ant tavęs, stipriai apkabinu ir niekaip negaliu pratarti žodžių, akyse tik ašaros ir mintys, koks tu man brangus ir kaip aš tave myliu. Pargriuname ant lovos, tu viršuje, aš apačioje, bučiuoji Tu mane, bučiuoju aš tave. Einu iš proto dėl gražaus tavo kūno, jis nepakartojamas, jis vienas iš gražiausių kūnų kiek aš turėjusi. Tu mane nurengi, iš to karščio nepastebėjau kaip dingo tavo rūbai nuo tavęs. Rankytėmis tyrinėju tavo gražiai sudėtą kūną, man gražus kiekvienas tavo lopinėlis. Tu bučiuoji, o aš kaip maža mergaitė kartoju žodžius ne ne. Bučiuoji mano krūtis, kandžioji mano spenelius, kaip koks žaltys raitaisi mano kūnu. Tarp savo krūtų pajuntu tavo pasididžavimą ir jis nulieto grazumo ir aš jį myliu. Myliu tave visą. Tenkinu tave ranka, glamonėju, bet negaliu tau atsiduoti, nors beprotiškai myliu……Tu man reikalingas. Tu įšėjai ir negrįžai ir taip aš tau neparodžiau, kad as esu tik tavo ir kad tik tavęs noriu. Tai pirmas kartas, kai aš sustabdžiau viską ir neatsidaviau žmogui, kurį myliu iš visos širdies, bet jam būčiau buvusi reikalinga tik nakčiai…jis įšėjo….

Pirmas kartas nutiko miske

Atsiųsta 2013.02.26 20:59

Nenorėjau šito, visiškai nenorėjau… Nemylėjau to žmogaus, beveik jo nepažinojau. Bet… Vėlu ką nors pakeisti.
Iškyla su palapinėmis prie ežero. Degtinė. Daug degtinės. Taip, gėriau. Gėriau daug. Mėtykite į mane akmenis, jei norite, bet aš nusitašiau, mat prieš keletą dienų tasai, kuriam norėjau atiduoti save visą, pasisakė mylintis kitą. Užtat niekas nebebuvo svarbu, norėjau tik kažkaip numalšinti širdies skausmą, kažkaip nusidžiovinti ašaras, kurių per tas dienas išliejau daugiau, nei per visą savo iki tol dar neilgą gyvenimėlį.
Jis prisėdo šalia manęs, vėpsančios į laužą. Kažkoks “draugo draugo draugas”, kurį prieš tai buvau mačiusi vos porą kartų. Prisėdo, apkabino… O man jau buvo vis vien. Pasiūlė pasivaikščioti. Patraukėme paežere. Po kažkokiu gluosniu sustojome parūkyti. Apkabino, ėmė bučiuoti… Užkišo ranką už marškinėlių… Beveik nesipriešinau, tokia abejinga viskam buvau. Sugulėme ant žolės. Nurengė mane, bandė sujaudinti, glamonėjo… Nejutau nieko. Kai įėjo, irgi nejutau nieko. Žiūrėjau per jo petį į debesis. Akys buvo sausos, verkti nebesinorėjo. Jis baigė aimanuodamas, po to glostė mane… O man buvo nusispjauti, gal ne tiek dėl išgertos degtinės kiekio, kiek dėl to, kad širdis buvo tuščia. Lyg išdeginta.
Po to jis elgėsi su manim labai švelniai, gražiai. Norėjo tapti artimesnis. Tik man tai nerūpėjo. Nes tai buvo ne tas žmogus.
Tai štai, atsivėriau… Ačiū, kad išklausėte.