Žymos: aimanuodamas

Pirmas kartas nutiko miske

Atsiųsta 2013.02.26 20:59

Nenorėjau šito, visiškai nenorėjau… Nemylėjau to žmogaus, beveik jo nepažinojau. Bet… Vėlu ką nors pakeisti.
Iškyla su palapinėmis prie ežero. Degtinė. Daug degtinės. Taip, gėriau. Gėriau daug. Mėtykite į mane akmenis, jei norite, bet aš nusitašiau, mat prieš keletą dienų tasai, kuriam norėjau atiduoti save visą, pasisakė mylintis kitą. Užtat niekas nebebuvo svarbu, norėjau tik kažkaip numalšinti širdies skausmą, kažkaip nusidžiovinti ašaras, kurių per tas dienas išliejau daugiau, nei per visą savo iki tol dar neilgą gyvenimėlį.
Jis prisėdo šalia manęs, vėpsančios į laužą. Kažkoks “draugo draugo draugas”, kurį prieš tai buvau mačiusi vos porą kartų. Prisėdo, apkabino… O man jau buvo vis vien. Pasiūlė pasivaikščioti. Patraukėme paežere. Po kažkokiu gluosniu sustojome parūkyti. Apkabino, ėmė bučiuoti… Užkišo ranką už marškinėlių… Beveik nesipriešinau, tokia abejinga viskam buvau. Sugulėme ant žolės. Nurengė mane, bandė sujaudinti, glamonėjo… Nejutau nieko. Kai įėjo, irgi nejutau nieko. Žiūrėjau per jo petį į debesis. Akys buvo sausos, verkti nebesinorėjo. Jis baigė aimanuodamas, po to glostė mane… O man buvo nusispjauti, gal ne tiek dėl išgertos degtinės kiekio, kiek dėl to, kad širdis buvo tuščia. Lyg išdeginta.
Po to jis elgėsi su manim labai švelniai, gražiai. Norėjo tapti artimesnis. Tik man tai nerūpėjo. Nes tai buvo ne tas žmogus.
Tai štai, atsivėriau… Ačiū, kad išklausėte.